Tik nau­jo­ko stra­pa­lio­ji­mai

Ak, ato­sto­gos! Ko­kia die­viš­ka pa­lai­ma, kai šir­dį pa­lie­čia lais­vės dvelks­mas. Pir­mo­sio­mis die­no­mis api­ma toks tuo gran­di­nės nu­trū­ku­sio šuns džiaugs­mas - no­ris lėkt, no­ris dūkt, no­ris kilt į dan­gų ir pra­pult (ži­no­ma, kal­bu ne apie tas il­ga­lai­kes ato­sto­gas, po ku­rių rei­kia re­gist­ruo­tis dar­bo bir­žo­je). Tai­gi, ato­sto­gos... Ir jau kur kas at­lai­džiau žvel­gi į bir­že­lį at­ža­los kam­pan nu­trenk­tą kup­ri­nę...
De­ja, vis­kas, kas ge­ra, ga­na greit bai­gia­si. Dau­gu­mos ato­sto­gos nu­plė­šė pa­sku­ti­nį ka­len­do­riaus la­pe­lį, rug­sė­jis pa­kvie­tė į dar­bą ir kla­ses.
Tie­sa, kai ku­rie po­li­ti­kai mie­lai pra­tę­sia pra­mo­gas, da­ly­vau­da­mi te­le­vi­zi­jų pro­jek­tuo­se - kas šok­da­mas, kas šmaikš­čiu žo­džiu ban­dy­da­mas su­si­grą­žin­ti bu­vu­sį šou liū­to spin­de­sį. Juk po­li­ti­kams bet ko­kia rek­la­ma - ga­li­my­bė iš­si­skir­ti ir iš­lik­ti.
Štai „Lie­tu­vos ry­tas“ ra­šo, kad į par­ti­jos tai­kik­lį pa­te­kęs soc­de­mas And­rius Še­džius ban­do pel­ny­ti jos va­do ma­lo­nę ap­skųs­da­mas vi­są bū­rį vy­res­nių­jų par­ti­jos bi­čiu­lių, ku­rie ne­va pa­kurs­tė jį maiš­tau­ti ir bent trum­pam pa­mo­suo­ti lo­zun­gu dėl Lie­tu­vos de­mok­ra­ti­nės dar­bo par­ti­jos (LDDP) at­kū­ri­mo. Žo­dis iš­sprū­do, ir so­cial­de­mok­ra­tų eti­kos sar­gai ėmė kė­sin­tis rim­tai pa­ku­ti­nė­ti jo plunks­ne­les. Kai sei­mū­ną vi­sai su­rie­tė, ra­šo­ma, kad A. Še­džius pa­ki­šo są­moks­lo teo­ri­jos kor­tą ir kaip vie­ną iš po­li­ti­nio są­moks­lo da­ly­vių ne­va įvar­di­jo pa­čią Kris­ti­ną Bra­zaus­kie­nę. Ta­čiau esą pa­si­nau­do­ti juo no­rė­ję bend­ra­par­tie­čiai neį­ver­ti­no tos ap­lin­ky­bės, kad „A. Še­džius nė­ra toks kvai­las, kaip at­ro­do“. Tie­sa, dien­raš­tis mi­ni, kad ap­skųs­tie­ji die­va­go­ja­si, jog kal­ti­ni­mai iš pirš­to lauž­ti. Vi­sai ti­kė­ti­na, kad vi­sus taš­kus virš „i“ su­dė­lios tik suin­te­re­suo­tų­jų akis­ta­ta tet-a-tet. (Kai ban­dy­da­vau su­gau­ti me­luo­jant sa­vo ma­žuo­sius, sa­ky­da­vau, kad pra­si­kal­tu­sio­jo aky­se at­si­ran­da kab­liu­kai. Pap­ras­tai tai pa­dė­da­vo iš­siaiš­kin­ti tik­rą­jį kal­ti­nin­ką. Įdo­mu, kaip pe­lus nuo grū­dų at­si­jos soc­de­mų ved­lys?) Skel­bia­ma, kad pa­ts A. Še­džius griež­tai at­si­sa­kė bet ko­kių ko­men­ta­rų apie tai. Tai­gi, kiek čia tie­sos, kol kas lie­ka tik spė­lio­ti.
Pa­na­šu, kad at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį ban­do ir tik per­nai į sei­mū­nų dar­žą ta­ke­lį pra­si­sky­nęs „tvar­kie­tis“ Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis. Il­gai ne­si­kan­ki­nęs dėl bū­do, kaip čia iš­si­skir­ti, jis pa­si­rin­ko pa­tik­rin­tą ko­zi­rį - pa­siū­lė, anot dienraščio, iš es­mės keis­ti da­bar­ti­nę rin­ki­mų sis­te­mą. Jis ti­ki­na, kad tu­rė­tų pa­kak­ti tik 103 sei­mū­nų ir stam­bin­ti rin­ki­mų apy­gar­das, ku­rių tu­rė­tų lik­ti tik 14. Ant pa­na­šaus ark­liu­ko į rin­kė­jų šir­dis jau jo­jo ir A. Va­lins­kas, siū­lęs Sei­mo na­rių skai­čių ma­žin­ti iki 121. Vė­liau bū­ta kal­bų, kad pa­kak­tų ir 71 par­la­men­ta­ro. Tie­sa, R. Že­mai­tai­tis ti­ki­na, kad svar­biau­sia, jog vi­si na­riai bū­tų ren­ka­mi tik vien­man­da­tė­se rin­ki­mų apy­gar­do­se. Šis už­mo­jis ga­li už­kirs­ti ke­lią į įsta­ty­mų kal­vę ne­po­pu­lia­riems, prie sei­mū­no kė­dės tie­siog priau­gu­siems po­li­ti­kos sen­bu­viams, ku­rie daž­niau­siai pra­sprūs­ta pa­gal par­ti­jos są­ra­šą. Tai­gi pa­siū­ly­mo nie­kas rim­tai ne­ver­ti­na -
kas pjaus ša­ką, ant ku­rios sė­di? Ne­bū­ki­me nai­vūs, tai - tik nau­jo­ko stra­pa­lio­ji­mai.
Na, o mes, mie­lie­ji skai­ty­to­jai, no­ri­me at­kreip­ti Jū­sų dė­me­sį į ak­ci­ją „Pra­džiu­gink ar­ti­muo­sius“, ku­rią siū­lo „Plun­gė“. Bū­ki­me bend­ruo­me­niš­ki, bend­rau­ki­me ir ne­pa­mir­ši­me pa­svei­kin­ti mums bran­gius žmo­nes! Tai pa­dės pa­da­ry­ti Jū­sų iš­ti­ki­mas drau­gas ir pa­ti­ki­mos in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis - laik­raš­tis „Plun­gė“.